Kadaise buvo miškas, vadinamas Moletto…

Kadaise buvo miškas, vadinamas „Moletto“…

Moletto įmonės istorija prasideda nuo palaipsniui, bet negrįžtamai nykusio miško. Šiandien tai atrodytų liūdnas ir labai prieštaringas žingsnis, jei neatsižvelgtume į ekonominius poreikius, kilusius šiose vietovėse daugiau nei prieš penkis šimtmečius, ir į įvairiapusį poveikį, kurio tuo metu niekas iš karto nenumatė.

Šie miškai egzistavo ne tik pirmaisiais mūsų eros amžiais, bet ir daug vėliau. Dožas Ottone Orseolo 1015 m. Eraklėjos gyventojams išduotame rašte minėjo didelį mišką, kuris siekė Livencos upę ir buvo dožų medžioklės plotai, nes jame gyveno daugybė elnių ir šernų.

L. Rocco, „Motta di Livenza ir apylinkės“, Arnaldo Forni Editore, naujas leidimas, Trevizas, 1897 m.

Moletto miškas priklausė Motta valdoms – didelei teritorijai, padalytai į 13 apygardų, kurias Venecijos dožai valdė per Serenissimos aristokratijos atstovą, gyvenusį Motta pretoriaus rūmuose. Moletto sritis priklausė pirmajai iš šių apygardų – Motta ir Riva di Livenza, – kuri buvo viena iš septynių savivaldybės dalių (colmelli).

• 1502Miškas – svarbiausias Motta turtas; prasideda laipsniškas jo kirtimas.
• 1522Sukuriamas naujas dirbamos žemės plotas.
• 1528Mišką perima Venecijos Signorija.

Tik nuo 1502 m. turime dokumentinių įrodymų apie darbus, tiesiogiai palietusius Moletto mišką.

Motta di Livenza, kurią 1412 m. užpuolė, sugriovė ir padegė vengrai, atstatymas buvo baigtas XVI a. pradžioje. Miestui apginti meras Jieronimo del Guerra įsakė pastatyti vartus ant mažo Monticano tilto ir nedidelį laikrodžio bokštelį (torresin) ant tilto per Livencos upę. Abiem statiniams reikėjo maždaug 25 000 plytų. Jas nuspręsta gaminti už Moletto miško, nes pats miškas turėjo duoti medienos plytoms degti. „Campagnole“ vietovėje pagaminta 50 000 plytų; jas degė Santa Maria delle Grazie vienuolyno vienuoliai, kuriems meras Jieronimo del Guerra leido „Moletto miške kirsti reikiamą medieną“.

… mūsų Viešpatijos ir mūsų didingojo Rektoriaus garbei ir šlovei, mūsų įpėdiniams pavyzdžiu ir apmąstymui, savo Taryboje, mūsų pilies papuošimui, pasinaudosime Moletto mišku: pagaminsime plytas ir išdegsime jas šio miško mediena. Iš šių plytų pastatysime vartus ant pizolo del Montegan tilto, o iš likusių – laikrodžio bokštą virš Livencos upės prie aikštės …

Rankraštis iš Archivio Comunale, I knyga, 186 lapas

Nuo 1450 m. Moletto miškas pamažu neteko medžių, nes mediena buvo sunaudojama. Teritorija virto nauja dirbama žeme, kuri 1522 m. užregistruota kaip du šimtai laukų, atiduotų nuomai.

Didžioji miško dalis virto dirbama žeme, pievomis ir vynuogynais.

1528 m. Venecijos Respublikos nutarimu tai, kas liko iš Moletto miško, buvo perimta iš Motta miesto, kuris po dviejų šimtų metų neteko šios valdos.

Ši didelė žemės valda atiteko įtakingiausioms krašto šeimoms – Venecijos aristokratams Morosini, Condulmer, Foscarini-Cornaro, – kurie gavo didžiąją dalį žemių, laikytų „savivaldybės turtu“ (turtas, visada priklausęs miestui, bet vėliau perimtas Respublikos).

Venecijos aristokratija ir turtingos šeimos troško švęsti ir džiaugtis žemės vaisiais, todėl daug išleisdavo savo rūmams statyti.

Girolamo Priuli

1726 m. Nani žemės registras pateikė išsamų šios nedidelės miško dalies, vadinamos Moletto, aprašymą: tai visuomeninės žemės, kuriose augo ąžuolai, platanai ir nedideli minkštos medienos medžiai.

1765 m. kilmingosios Elisabettos Cornaro Foscarini žemės registre aprašyta didelė, apie 2 000 laukų valda aplink Trevizą. Tarp šių žemių minimas ir Moletto Sotto La Motta su išsamiai aprašytomis ūkio žemėmis: dirbama žeme, pievomis, vynuogynais ir mišku.

XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje mūsų kraštą valdė dvi užsienio administracijos: prancūzų (iki 1815 m.) ir austrų.

Pirmuosiuose Austrijos žemės registro įrašuose ši žemė aprašoma kaip dirbama ir tinkama vynuogėms auginti, su miškais ir pievomis; vynuogininkystė buvo viena svarbiausių krašto veiklų. 1897 m. pagrindinė regiono veikla – žemės ūkis.

XIX a. pabaigoje istorikas Lepido Rocco rašė:

… Prieš keletą metų čia buvo daug miškų, iš kurių šiandien liko tik mažytė dalelė… (tarp medžių) daugiausia vynmedžiai, ypač raboso, raudonasis marzemino, pignolo ir baltasis verduzzo.

Lepido Rocco

Pagrindinė šio krašto veikla – žemės ūkis. …Ypač turime pagirti kai kuriuos sumanius žemvaldžius, kurie savo sunkiu darbu tapo kitokios aukštuomenės – žemės aukštuomenės – pradininkais.

Lepido Rocco

Tarp jų – pirmiausia grafas Luigi Revedin, o vėliau jo sūnus grafas Ruggero, kurie savo darbu sumaniai valdė dideles valdas, įskaitant didžiulį plotą, kurį kadaise dengė Moletto miškas.

Nauji horizontai

• 1960Mario Stival įsigyja Moletto.
• 1967Lūžis: pradedami gaminti ir parduoti Moletto vynai.
• 1984Pripažįstama Moletto geografinė vietovė.

Šiame amžiuje dalis žemės, priklausiusios didžiulei Moletto miško teritorijai, – būtent žemė, priklausiusi žymiam statistikui Corrado Gini, – tapo Mario Stival nuosavybe. Su intuicija ir trupučiu negailestingumo, būdingo pradininkams, jis ėmė pertvarkyti šią žemę, kuri toli gražu nebuvo derlinga: pašalino ąžuolus, klevus ir akacijas, trukdžiusias esamiems vynuogynams, išlygino žemę ir įrengė naują drenažo sistemą, kad dešimtmečius beveik apleista žemė vėl taptų derlinga.

Nuo 1963 m., įsitikinęs, kad dirvožemį sudaro molis ir kalkakmenis, ir atsižvelgdamas į ūkininkavimo tradiciją, žymėjusią šių žemių istoriją per pastaruosius kelis šimtmečius, jis drąsiai ėmė sodinti vynmedžius, kol jie apėmė plotą, kuris šiandien siekia beveik šimtą hektarų.

1967 m. pradėta prekiauti Moletto prekės ženklu. Prestižinis vardas, toks pat brangus kaip senasis miškas, gerbiantis tą mišką ir jo istoriją.

1984 m. Žemės ūkio ir miškų ministerija patvirtino Moletto geografinės nuorodos naudojimą šioje gamybos vietovėje pagamintiems vynams. Taip mūsų vynai buvo apsaugoti, oficialiai pripažinus istorinę šio krašto vynuogininkystės svarbą.